Panevėžio pradinės mokyklos direktorė: jei nori – ieškai galimybių, jei nenori – priežasčių

Pedagoginę karjerą K. Žaltauskienė pradėjo vienoje iš Panevėžio rajono gimnazijų, kur iškart pajautė, kad mokykla – jos namai. Vis dėlto tuometinę mokytoją domino pokyčių planavimas ir įgyvendinimas, tad siekdama įsitikinti, kad renkasi jai tinkamą kryptį, dalyvavo ilgalaikėje pedagogų stažuotėje, skirtoje mokytojui, planuojančiam tapti mokyklos vadovu.

2015 m. ji tapo Panevėžio lopšelio-darželio „Jūratė“ direktore ir šiai įstaigai vadovavo daugiau nei 4 metus, tačiau supratusi, kad jai trūksta mokyklos, 2019 m. tapo Panevėžio pradinės mokyklos direktore.

„Tai buvo drąsus žingsnis. Mokykla – savita, turinti tvirtų tradicijų, stiprią pedagoginę bendruomenę, tačiau jai reikėjo naujos krypties ir impulso keistis“, – dalijasi direktorė.

Pažįsta kiekvieną vaiką

K. Žaltauskienė sako pastebėjusi, kad mokyklos vadovą gali lengvai „pavogti“ biurokratija – raštai, teisės aktai, įsakymai, ataskaitos. Todėl jai svarbu laiku sustoti ir išeiti iš kabineto tam, kad matytų, kuo gyvena mokykla.

„Jaučiuosi įsipareigojusi bendruomenei, tad mano darbe mane labiausiai motyvuoja žmonės, kurie mokyklos vadovui turi būti prioritetas ir vertybė“, – teigia K. Žaltauskienė.

Jos vizijoje mokykla yra erdvė, kurioje kiekvienas vaikas jaučiasi matomas, girdimas, skatinamas, o ne „vienas iš daugelio“.

„Man svarbu užmegzti asmeninį ryšį su vaikais. Pažįstu kiekvieną vaiką, su daugeliu turiu apie ką pasikalbėti, džiaugiuosi jų pasitikėjimu ir nuoširdumu. Matau, kaip ir jiems yra svarbu per pertrauką kartu pasėdėti ant sūpynių ir pasikalbėti, papietauti prie vieno stalo. Man be galo žavu, kai jie užeina paprašyti pagalbos ar pasipasakoti – dėl to mano kabinete visada yra kuo juos pavaišinti. Džiaugiuosi, kai jie, sutikti su tėveliais kokiame prekybos centre ar kavinėje, prieina pasisveikinti, pasidžiaugti ar tiesiog apsikabinti“, – sako ji.

Anot direktorės, aiškiausias ženklas, kad mokykla eina teisingu keliu, yra pirmoko pokytis – kai nedrąsus vaikas po metų ar dvejų drąsiai reiškia mintis, diskutuoja, įsitraukia į mokyklos gyvenimą.

Pagalba čia ir dabar

Po vaikų K. Žaltauskienė išskiria mokytojus – komandą, kuri priima pokyčius, nebijo naujovių ir žiūri ta pačia kryptimi.

„Turiu didelį pasitikėjimo žmonėmis jausmą. Kodėl ne? Tikiu, kad tik žmogus, kuriuo pasitikima ir kuris jaučia palaikymą, atsiskleidžia, gali būti kūrybiškas ir atsidavęs idėjai. Kas aš be jų? Labai vertinu savo komandą, mokytojus, visą mokyklos bendruomenę, nors tai pasakau jiems turbūt per retai“, – teigia K. Žaltauskienė.

Ji pripažįsta, kad psichologinis ir emocinis saugumas mokykloje yra beveik toks pat svarbus kaip profesinis augimas, todėl pagalbos kultūra laikoma bendruomenės susitarimu.

„Esame susitarę dėl pagalbos „čia ir dabar“: bet kuris bendruomenės narys gali paprašyti pagalbos ir ją gauna. Mane iki šiol džiugina situacijos, kai mokytojai vieni kitų paklausia: „ar tau reikia pagalbos?“, – priduria direktorė.

Auga tėvų pasitikėjimas

Augantis šeimų pasitikėjimas mokykla, pasak K. Žaltauskienės, yra dar vienas motyvuojantis veiksnys. Ji mato aiškią tendenciją: tėvai vis sąmoningiau renkasi mokyklą, ateina susipažinti su aplinka, klausia konkrečių klausimų, vertina požiūrį į vaiką.

„Stipri tėvų parama jaučiama kasdien – veikia Aktyvių tėvų klubas, šeimos savanoriškai prisideda prie palankios aplinkos kūrimo, palaiko mūsų idėjas, siūlo savas. Jaučiu, kad darome kažką teisingai, kai tėvai ateina pasitarti, kartu ieškoti sprendimo, drąsiai pripažįsta problemas ir sako matantys, jog mums iš tiesų rūpi kiekvienas vaikas. Ir dar svarbu – jie pasitiki mūsų nuomone ir patarimais“, – teigia K. Žaltauskienė.

Nuo IT pamokų iki naujų edukacinių erdvių

K. Žaltauskienė pasakoja, kad vienas iš jos tikslų – kurti aplinką, kurioje mokykla iš tiesų tampa antraisiais namais ir kurioje vaikas turi, kur būti, kuo užsiimti ir su kuo bendrauti. Todėl mokykloje veikiančiose visos dienos grupėse laiką leidžia kone pusė mokyklos mokinių – jie mokosi, žaidžia, dalyvauja būreliuose ir dažnai namo neskuba iki pat vakaro.

„Norime, kad vaikai gautų aukštos kokybės ugdymą ir turėtų galimybę išbandyti žinias praktiškai. Dėl to įvedėme informacinių technologijų pamoką „Išmanusis pradinukas“, skatiname pamokas už klasės ribų, tiriamąją veiklą „Atradimų klasėje“, o mokyklos ir jos teritorijos erdves pritaikėme mokymuisi ir laisvalaikiui. Šįmet, stažuotės JAV metu pamačiau XXI amžiaus žmogui būtinų įgūdžių sąrašą, kuriame – kūrybiškumas, organizuotumas, gebėjimas dirbti komandoje, skaitmeninė kompetencija, kritinis mąstymas, emocinis intelektas. Tada supratau, kad einame teisinga linkme“, – sako K. Žaltauskienė.

Per kelerius metus įgyvendinta ir daugiau iniciatyvų, kurios šiandien jau tapo mokyklos tapatybės dalimi. Įgyvendinti „Kokybės krepšelio“, Atvirųjų klasių projektai, dalyvauta Tūkstantmečio mokyklų programoje. Mokykloje parengtos ir įgyvendinamos geros savijautos programa „Laikas jausti“, informacinių technologijų programa „Išmanusis pradinukas“, neformaliojo švietimo veiklų plėtra – visa tai kurta tam, kad ir mokymasis, ir socialiniai įgūdžiai būtų lygiaverčiai kasdienybės elementai.

„Didžiuojamės ir išskirtinėmis mokyklos erdvėmis – „Emocinės iškrovos zona“, „Tylos nameliai“, „Atradimų“, „Ūpo“, „Pikselių“ klasėmis. Kad patenkinome tiek vaikų, tiek tėvų lūkesčius paantrina ir vienos būsimos pirmokės mama, kuri pasakė: „Jūsų visa mokykla kaip viena edukacinė erdvė“, – teigia K. Žaltauskienė.

Svarbu ir pasiekimai, ir savijauta

Mokyklos pasiekimai atsispindi ir skaičiuose. Nacionaliniai ketvirtos klasės mokinių pasiekimo patikrinimo (NMPP) rezultatai viršija tiek Panevėžio miesto, tiek šalies vidurkį. Mokytojų lyderystė kasmet įvertinama miesto ir nacionaliniu lygmeniu įvairiais įvertinimais: nuo metų mokytojos titulo ir Vedlių apdovanojimų iki Švietimo lyderės nominacijos. Žvelgdama į ateitį, K. Žaltauskienė planuoja nenuleisti kartelės.

„Labai svarbu, kad vaikas jaustųsi saugus ir matomas – todėl toliau stiprinsime socialinį-emocinį ugdymą. Planuojame robotiką, inžinerijos veiklas, kūrybines medijas, tarptautines draugystes, taip pat tęsime praktikantų, savanorių ir šešėliuotojų priėmimą – turime kuo pasidalinti ir jaučiamės nors šiek tiek sprendžiantys mokytojų trūkumo problemą, taip skatindami jaunimą rinktis mokytojo kelią. Norime kurti dar daugiau edukacinių erdvių. Turime planų – tik reikia toliau dirbti“, – teigia direktorė.

Sėkmė, tapusi išbandymu

Kryptingai vykdyti pokyčiai ir stipri bendruomenė lėmė spartų Panevėžio pradinės mokyklos augimą. Mokykla tapo patraukliu pasirinkimu šeimoms – per kelerius metus ji išaugo daugiau nei šimtu mokinių, nuo 257 vaikų 2019-aisiais iki 365 mokinių 2024 metais. Tačiau šis augimas tapo ir savotišku išbandymu. Po penkerių metų nuoseklios sistemingos plėtros, mokykla buvo išauginta iki šešiolikos klasių ir savivaldybė nusprendė leisti formuoti tik tris pirmąsias klases. Bendruomenei tai buvo skaudus pokytis, o direktorei teko iš naujo įvertinti, kaip išlaikyti komandos motyvaciją ir susitelkimą.

„Kitas iššūkis užklupo vos po kelių mėnesių, kai pradėjau vadovauti – 2020 m. kovą ištikusi COVID-19 pandemija ir nuotolinis ugdymas. Žmonių dar gerai nepažinojau, nežinojau, kuo galiu remtis, visiškai viskas neaišku buvo. Tačiau jau tada pradėjo skleistis mokytojų lyderystė – atsirado besidominčių, suprantančių, mokytojos padėjo vienos kitoms. O kai jau buvo galima grįžti į kontaktinį mokymą, mūsų mokykla grįžo viena pirmųjų“, – prisimena K. Žaltauskienė.

Kitas ne mažiau sudėtingas laikotarpis tęsėsi kelerius metus, kai dėl amžiaus ar vertybinių skirtumų mokyklą palikdavo po kelis mokytojus kasmet. Tuo metu teko ieškoti ne tik naujų pedagogų, bet ir žmonių, kurie iš tiesų atitiktų mokyklos kultūrą ir požiūrį į vaiką. Ilgainiui susiformavo tvirta komanda. Šiandien, anot direktorės, kolektyvas dirba taip vieningai, kad nėra darbų, kurių jie negalėtų padaryti kartu.

Nuolat ieško galimybių mokytis

K. Žaltauskienė nuolat stengiasi tobulėti, tad pradėjo studijuoti švietimo lyderystės programą ISM universitete. Taip pat ji prisijungė prie organizacijų „Švietimas #1“ ir „Lietuvos Junior Achievement“ inicijuoto Švietimo vadovų klubo.

„Esu labai žingeidus žmogus – nuolat ieškau galimybių mokytis, išbandyti, susipažinti. Gavusi kvietimą prisijungti prie klubo, ilgai negalvojau – norėjosi būti tarp vadovų, kurie atvirai dalijasi, reflektuoja ir kalba ta pačia kalba. Vadovavimas tikrai kartais būna vienišas kelias, todėl ši erdvė man labai reikalinga. Jaučiu tikrą bendrumą, atvirumą ir norą augti“, – sako K. Žaltauskienė.

Kas trukdo švietimo pažangai, o kas ją skatina

Didesni pokyčiai ir iššūkiai, su kuriais susiduria mokykla, K. Žaltauskienei neišvengiamai kelia ir platesnius klausimus apie pačią švietimo sistemą – kas joje veikia, o kas trukdo judėti pirmyn. Jos nuomone, sisteminė pažanga įmanoma tik tuomet, kai sprendimus formuoja žmonės, dirbantys mokyklose, o ne kabinetuose. Tad svarbiausia, kad mokyklos turėtų daugiau savarankiškumo ir realių galių, o vadovai nebūtų tik politinius sprendimus administruojantys darbuotojai.

Kartais, pasak vadovės, sunku suprasti, ar tikrai iš mokyklos vadovo tikimasi įkvepiančios lyderystės? Ar tai tik gražiai ir šiuolaikiškai skambantis lozungas?

„Švietimo strategiją turi formuoti didelę patirtį turintys praktikai. Mano įsitikinimu, mokyklos turi veikti bent iš dalies rinkos sąlygomis – tada galime tikėtis pokyčių ir kokybės. O turėdami laisvę ir paramą, mokytojai gali padaryti stebuklus“, – teigia K. Žaltauskienė.

Vis dėlto ji mato ir aiškias teigiamas kryptis. Anot direktorės, Lietuvos mokyklos kasmet vis labiau akcentuoja emocinio gerbūvio, socialinių įgūdžių ir psichologinio klimato svarbą, o technologijos ir STEAM ugdymas jau tapo kasdienybe. Pasak jos, tai rodo, kad sistema pamažu juda link modernesnio, į visapusišką vaiko raidą orientuoto ugdymo.

„Viskas priklauso nuo požiūrio. Jei yra mintis apie karjerą švietime – pasimatuok šį darbą. Mes priimame savanorius ir „šešėliuotojus“, ir matau, kaip jaunus žmones įkvepia pozityvioji mokytojo darbo pusė. Šis darbas nėra „nuo–iki“ – tai pašaukimas ir kūrybinė erdvė. Dirbti mokytoju nerealu, nes kasdien dirbate su ateitimi, ir tik nuo jūsų priklausys, kokia ji bus“, – sako K. Žaltauskienė.